Ką reikia žinoti apie gliukomačius ir gliukozės kiekį kraujyje, sergant cukriniu diabetu?

Dr. Eglė Sakalauskienė

Kauno m. Šilainių poliklinika

Cukrinis diabetas – liga, kurios metu organizme sutrinka gebėjimas panaudoti gliukozę. Sergant cukriniu diabetu reikia nuolat stebėti gliukozės (organizmo cukraus) kiekį. Tam naudojamas gliukozės matuoklis – gliukomatis. Tobulėjant matavimo technologijoms, keičiasi ir cukrinio diabeto (CD) priežiūros standartai. Ilgalaikę gliukozės kontrolę atspindintis hemoglobinas (HbA1c) suteikia informacijos apie vidutinę gliukozės koncentraciją, bet nepadeda sužinoti svyravimų. Todėl CD gydymas nebeįsivaizduojamas be savikontrolės – gliukozės koncentracijos kraujyje matavimo.


Reikia gydytojo patarimo? Kreiptis

Siekiant išvengti sunkių CD komplikacijų, rekomenduojama nuolat kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje (tai dar vadinama glikemija). Sergant cukriniu diabetu ir nekontroliuojant gliukozės kiekio organizme, komplikacijas sukelti gali lėtinė hiperglikemija ar hipoglikemija.  

• Hiperglikemija – ypač didelis gliukozės koncentracijos svyravimas, kai gliukozės kiekis viršija 5,5 mmol/l. Paprastai, gliukozės norma kraujyje siekia 3,3–5,5 mmol/l.

• Ne mažiau svarbu išvengti ir hipoglikemijos – organizmo cukraus koncentracijos kraujyje sumažėjimas žemiau nei 3,5 mmol/l. Šių atvejų pasekmės –  labai pablogėjusi sergančiojo cukriniu diabetu sveikata bei gyvenimo kokybė.

Gliukozės kiekio kraujyje stebėjimas

Gliukozės koncentracijos kraujyje stebėjimas – labai svarbus, norint valdyti cukrinį diabetą. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad nesvarbu kokio, 1 ar 2 tipo, CD sergama, kuo dažniau tikrinamas gliukozės kiekis kraujyje, tuo hemoglobinas (HbA1c) yra mažesnis.

Keletas svarbių faktų:

• Vienas paprasčiausių būdų stebėti glikemiją – matuoti gliukozės koncentraciją organizme kraują paimant iš piršto, tam naudojant diagnostines juosteles gliukozei nustatyti. Įvairių gamintojų technologijos skirtingos, bet dauguma šių prietaisų matuoja elektrines kraujo savybes ir taip nustato gliukozės koncentraciją kraujyje.

• Kai gliukozės koncentracija kraujyje gliukomačiu matuojama 5–7 kartus per savaitę, rezultatas būna dvigubai geresnis nei nematuojant.

• Paprastai, sekti gliukozės kiekį kraujyje reikėtų kiekvieną dieną bent kelis kartus prieš valgant bei 2 val. po valgio. Kai cukraus kiekis matuojamas tik vieną kartą per dieną ryte (nepavalgius), rezultatai dažnai būna neparodantys tikrosios padėties.

• Besigydantiems geriamaisiais vaistais, rekomenduojama atlikti intensyvius tikslinius glikemijos matavimus – 7 kartus per parą 3 dienas iš eilės. Tai struktūrizuota glikemijos savikontrolė – procesas, kai gliukozės kiekis organizme matuojamas 2 val. iki kiekvieno valgio, taip pat 2 val. pavalgius ir kartą prieš einant miegoti.

• Geriausiai organizmo cukraus kiekius nuolat fiksuoti užrašuose ar kitur. Gera glikemijos savikontrolė sumažina mirtingumą bei bendrą mirštamumą insulinu gydomų ir negydomų ligonių.

Gliukozės koncentracijos kraujyje matavimas ir galimos klaidos

Atliekant gliukozės tyrimą gliukomačiu, svarbu išvengti tam tikrų klaidų, nes jos gali lemti netinkamą vaistų dozavimą. Dažniausia matavimo klaidų priežastis – netaisyklinga tyrimo atlikimo technika:

• netinkamai koduojamas (kalibruojamas) matuoklis.

• Netinkamai praduriamas pirštas (atbukusi adatėlė, nešvarios arba šlapios rankos). Pradūrimui naudojamos specialios adatėlės – lancetai.

• Paimamas per mažo dydžio kraujo lašas.

• Netinkamos juostelės (kitos rūšies/gamintojo, juostelė jau panaudota, pasibaigęs galiojimo laikas, netinkamai laikomos, pavyzdžiui, sudrėkusios).

• Gliukozės matuoklis laikomas netinkamoje aplinkoje (nešvariai, žemoje arba itin aukštoje temperatūroje).

• Klaidingai interpretuojami rezultatai.

Pradedant naudoti naują diagnostinių juostelių gliukozei nustatyti pakuotę, reikėtų naudoti kontrolinį tirpalą, kuriuo tikrinamas juostelių tikslumas. Svarbu prisiminti, kad juosteles galima laikyti ir naudoti nuo 10 °C (kai kurių 14–15) iki 35 °C (kai kurių net iki 40) temperatūroje. Drėgmės įtaka juostelėms mažesnė, kai kiekviena jų supakuota atskirai.

Gliukozės kiekio matuoklių kodavimas

Senesnės kartos gliukozės matuoklius privalu koduoti, kad matavimo juostelės būtų suderintos su aparatu. Kas yra kodavimas? Tai elektroninis matuoklio nustatymas, jog būtų išvengta matavimo juostelių ir reagentų skirtumų. Koduoti būtina, nes tarp žaliavos ir gamybos procesų yra neišvengiamų skirtumų. Šie skirtumai nulemia tam tikros juostelių serijos chemines reakcijas, todėl kodavimas skirtas vienai juostelių serijai.

Ne tik tyrimai, bet ir praktika rodo, kad pacientai labai dažnai pamiršta koduoti matuoklius. Kitos, bet gerokai rečiau pasitaikančios problemos: netinkamai laikomos juostelės ir pasenę elementai. Kodėl būtina koduoti gliukozės matuoklį, supranta tik apie pusė pacientų. Net 25 proc. pacientų netinkamai kalibruoja gliukomatį netaisyklingai įvedant reikalingą kodą rankiniu būdu arba kodine juostele. Daugiausiai klaidingų gliukozės koncentracijos matavimo rodiklių lemia būtent kodavimo klaidos:

• koduojant rankiniu būdu atsitiktinai suvedamas neteisingas kodo numeris.

• Dažniau pamirštama pakeisti kodą prieš pradedant naudoti naują juostelių pakuotę arba pakeisti kodinę kortelę nauja.

Pasekmės, netinkamai užkodavus gliukomatį bei sprendimo būdas

Anglijos sveikatos departamento duomenimis, jei gliukozės matuokliai užkoduojami netaisyklingai, galima gliukozės koncentracijos paklaida yra 4 mmol. Dėl to pasirenkamos netinkamos vaistų dozės, ypač insulino, o tai sukelia kliniškai reikšmingas hipoglikemijas ir hiperglikemijas. Be to, yra sunaudojama daugiau juostelių, nes jos tiesiog sugadinamos.

Paciento gliukozės matuoklio kodą būtina nuolat patikrinti, pacientai turi būti itin rūpestingai apmokomi, kaip tinkamai naudoti koduotus gliukozės koncentracijos matuoklius. Jų žinias apie matavimo prietaisą būtina vis atnaujinti. Visa tai užima daug laiko, reikalauja daug sveikatos sistemos resursų, todėl paprasčiau kitaip spręsti šią problemą – naudoti savaime užsikoduojančius gliukozės koncentracijos matuoklius.

Naujieji modernūs gliukozės koncentracijos matuokliai yra „autokoduotos“ sistemos, kuriose kiekviena matavimo juostelė iškart užkoduota arba juostelės gaminamos su tuo pačiu kodu.

Naujieji gliukozės koncentracijos matuokliai

Iki šių dienų pasikeitė kelios gliukozės koncentracijos matuoklių kartos. Reikalingas tyrimui atlikti kraujo kiekis sumažėjo nuo 30 iki 0,3 mikrolitro. Matavimo laikas nuo 2 minučių sutrumpėjo iki  5 sekundžių (naudojant daugumą modernių aparatėlių užtrunka mažiau negu 15 sekundžių).

Naujieji gliukozės koncentracijos matuokliai yra patogesni, turi daugiau galimybių:

• pritaikyta savaiminio įsisiurbimo technologija, dėl kurios užtenka mažiau kraujo, pats aparatas garsiniu signalu įspėja, kad kraujo paimta pakankamai.

• Nebereikia uždėti kraujo lašo ant juostelės viršaus, kai pirštas uždengia aktyvią juostelės dalį, o tereikia tiesiog priglausti suformuotą kraujo lašelį prie juostelės galo ir gliukozės matuoklis pats įtraukia reikiamą kraujo kiekį.

• Tyrimui galima naudoti kraują iš kitų kūno vietų: jei matuoti reikia dažnai, kraujo galima imti ne tik iš piršto, kaip įprasta, bet iš delno ar dilbio. Nedidelis trūkumas tas, kad šiose vietose kraujotaka silpnesnė, todėl matavimo rezultatai gali būti ne tokie tikslūs, kai gliukozės kiekis kraujyje greitai kinta (staiga didėja ar mažėja).

Ką svarbu žinoti apie gliukomatį?

Gliukozės matuoklių tikslumui įtakos gali turėti įvairiausios medžiagos (deguonies kiekis kraujyje, hematokritas, paracetamolis, askorbo rūgštis, šlapimo rūgštis, bilirubinas). Dažnai vartojamas paracetamolis, vitaminas C yra vadinamos donorinės medžiagos, kurios sukuria papildomą elektros krūvį, nes atiduoda savo elektronus, ir taip gali iškreipti gliukozės tyrimo rodmenis. Tačiau palyginti su netaisyklingu gliukozės matuoklių naudojimu ir paties prietaiso savybėmis, minėtų medžiagų įtaka yra mažiau reikšminga.

Naudojant gliukozės matuoklį svarbu:

• Matuoklį patikrinti kontroliniu tirpalu pradėjus naują juostelių rinkinį.

• Naudoti modernius gliukozės matuoklius „be kodo“ (arba nuolat tikrinti, kaip koduojama).

• Valyti gliukozės matuoklius ir plauti rankas prieš matavimą.

• Įvertinti galimus rodmenų pokyčius dėl donorinių medžiagų įtakos.

• Įvertinti temperatūros, ypač žemos, įtaką.

Savikontrolė lieka vienas cukrinio diabeto valdymo pagrindų. Pasitelkus visas galimybes ir priemones, lengviau valdyti šią lėtinę ligą – cukrinį diabetą.

Publikaciją remia kompanija „Bayer“.